1,455 words
English original here
Postmodernioji mintis, kiek ji susideda iš kritikos priežasties universalumui, Apšvietos epochai, progreso sąvokai ir t.t., yra potencialiai naudinga konservatoriams (tiesą sakant, daugelis postmoderniųjų teoretikų stipriai rėmėsi tokiais dešiniaisiais mąstytojais kaip Nyčė ir Heidegeris). Atrodo, jog Duginas tiki, kad ši postmodernioji stadija, kurioje modernybė išsenka ir save ardo, atveria galimybę tradicinių ir priešmoderniųjų jėgų sugrįžimui. Tai skatina jo bandymus rasti paraleles tarp modernizmo ir tradicionalizmo, kai kuriuos postmodernybės aspektus interpretuojant kaip iš naujo atrandamą tradiciją „iš apačios“.
Strategija primena „jojimą tigru“, bet priešingai nei Evola, Duginas dažnai neatsikiria tradicinių tendencijų nuo tų, kurios savo charakteriu yra grynai tiktai neoprimityvistinės. Istorijos pabaigoje Duginas teigia, kad pats laikas tampa erdve, kurią galima apsukti. Jis daugiau nebeturi linijinės ir negrįžtamos istorijos charakteristikų. Tradiciniai ir postmodernūs elementai gali sugyventi kaip skirtingi vienos visumos sluoksniai, taip kaip tradiciniai ir postmodernūs elementai yra sujungti ketvirtojoje politinėje teorijoje.
Dugino „ketvirtoji politinė teorija“ yra rinkinys elementų, paimtų iš tradicionalizmo, su įvairių modernybės idėjų bei ideologijų fragmentais. Ji yra linkusi sukurti painiavą, o ne aiškumą, sumaišydama kartu koncepcijas ir fenomenus, kurie panašūs atrodo tik paviršutiniškai, nors pažiūrėjus iš arčiau, yra fundamentaliai nesuderinami. Ketvirta politinė teorija yra kažkas panašaus į ideologinę šiukšlių krūvą, idėjų kratinį, kurio pobūdis, kaip galima įtarti, yra visai kaip Dugino multikultūrinė ir rasiškai maišyta Eurazijos vizija.
Šie prieštaravimai ir painiavos gali būti pateisinti tuo, kad ketvirta politinė teorija yra nebaigtas projektas, atviras, eksperimentinis ir laikinas; eskizas pasiruošimui, parodantis galimybes, atidarantis ir užmezgantis naują politinę erdvę. Taip pat gali būti, kad teorinė darna nėra esmė ir, kad tikslas yra tiesiog pulti liberalų centrą iš kiek įmanoma daugiau pozicijų, apsupant jį aplink, ieškant plyšių, skylių, silpnų vietų, kalbant prisidengiant tokiom „kaukėm“ kaip nacionalizmas, postmodernybė, tradicionalizmas, islamo fundamentalizmas, ortodoksinė krikščionybė ir t.t.
Liberalizmo triumfas yra toks visiškas, kad jis tapo kaip antra prigimtis, neatskiriama nuo pačios modernaus žmogaus gyvenimo struktūros ir mąstymo būdo. Kaip pasekmė, modernybės esmė gali būti matoma tik iš jos periferijos ar paraščių, bet tos paraštinės perspektyvos visada yra fragmentuotos ir nepilnos, jas imant po vieną. Bandydamas prasibrauti pro politinės minties neutralizavimą, filosofinę aklavietę ir konceptualią inerciją, kurią liberalizmo pergalė ir modernybės užsidarymas mums primeta, siekdamas viską supurtyti Duginas taiko perspektyvizmo metodą arba kryžminį skaitymą, matydamas „Evolą teigiamai iš kairės“, arba „bolševizmą teigiamai iš dešinės“ (nacionalbolševizmas).
Galima neabejoti, jog Duginas ginčytųsi, teigdamas, kad nacionalsocializmas, fašizmas ir revoliucinė konservatyvioji mintis taip pat buvo eklektiški ir sinkretiški, praktiškai postmodernizmo avant la lettre. Arminas Mioleris teigė, kad tendencija skolintis teorinius elementus iš savo priešininkų glūdi pačioje konservatyvizmo esmėje, kuris žiūrint fundamentaliai, yra ne ideologija, o egzistencinė pozicija, instinktas, etosas. Fašizmas, nacionalsocializmas ir konservatyvioji revoliucijas buvo ideologiškai eklektiški, bet jie turėjo aiškius identitetus savo stiliaus privalumuose: žmonių, sudariusių judėjimų branduolius, etika ir originalus bei galingas estetinis stilius. Duginas ir jo sekėjai neturi nė vieno iš jų. Pagal postmodernųjį metodą eurazianistų muzika susideda vien iš samplų o dailė- iš koliažų ir jau egzistuojančių vaizdų skaitmeninių aproksimacijų. Eurazianistų projektas pritraukti kūrybingus postmodernaus pasaulio nepritapėlius nepavyko. Tai nežėra kūrybinis chaosas, iš kurio gali iškilti nauja forma, nauja figūra, nauja konsteliacija, o viso labo tik beformė šiukšlių krūva sudaryta iš iškarpytų ir perdirbtų elementų.
Duginas teigia, kad jo tikslas yra ne tik suformuluoti kritiką, bet sukurti judėjimą, mobilizuoti pasipriešinimą. Tik pamatinės realybės , tokios kaip rasė, turi mobilizuojančios galios, o ne abstrakčios koncepsijos. Nepaisant visų jo pretenzijų į demonišką antikomformizmą, jis laiko trikdančiai realią, pavojingai stichišką rasės galią nukišęs saugiu atstumu.
Musolinis pasakė „Fašizmas yra visų erezijų bažnyčia“. Duginas nori priskirti eretiškus ar marginalius fašizmo, nacionalsocializmo ir komunizmo elementus ketvirtąjai politinei teorijai. Jis vadina tai „nuolaužų metafizika“, surinkdamas išmestus fragmentus, paliktus po modernybės maršo (tačiau Duginas atsargiai vengia tų elementų, kurie yra iš tiesų eretiški, netyri ir „neliečiami“ šiuolaikinėje visuomenėje: rasializmas ir antisemitizmas). Kaip etnosas kariaudamas prieš kaimynus, taip ketvirtoji politinė teorija turi kanibalistinį požiūrį į kitas tris polirines teorijas, pirmiausia kritiškai „nukertant galvą“ atimant jų subjektą („galvą“) ir tada „suvalgant“ ir asimiliuojant kas iš jų liko. Kaip koks beformis gniurulas ji įsiurbia ir suvirškina savo priešininkus. Ji yra „apimanti ir moteriška“ kaip Dugino „chaotiškas logosas“.
Mes turėtume taikyti tą pačią pasisavinimo praktiką pačiai „ketvirtąjai politinei teorijai“, tačiau nepaisyti Dugino direktyvų, kol jis nekreips dėmesio į problemas, kurios yra svarbiausios mums: rasė, imigracija, repatriacija ir kol jis tęs savo rusišką šovinistinę ir revanšistinę retoriką momentu, kai baltosios rasės solidarumas yra gyvybinės svarbos. Turime pasiimti iš Dugino raštų viską, kas tik gali būti naudinga mūsų tikslui. bet turėtume atsisakyti bendradarbiauti su pagrindiniu eurasianistų planu, kol jis atmeta rasinį realizmą ir emigrantų repatriaciją- kitaip sakant, tol kol jis nesuderinamas su mūsų rasiniu išlikimu.
Žinome, kad pagal Duginą susirūpinimas identitetu yra „rasizmas“ ir „vakarų liga“ pačiam fundamentaliausiam lygyje. Tai yra vakarietiško „logocentrizmo“ išraiška. Vakarietiškas logosas veikia sukurdamas pagrindinį identiteto principą per „kitokių atskyrimą“. „Logosas pirmiausia atsirado su vakarietiškos filosofijos gimimu. Ankstyviausia graikų filosofija iškilo kaip kažkas, kas jau išskyrė (angl. excluded) chaosą. Tiksliai tuo pat metu, logosas suklestėjo, atskleisdamas didžią valią galiai ir vyriško požiūrio į realybę absoliutizaciją. Tapimas logocentristine kultūra ontologiškai sunaikino polišką logoso priešingybę – moteriškąjį chaosą. . . . Išskirtinumas ir išskyrimas pajungė priklausymą ir įtraukimą.“ Logosas išskiria, arba blokuoja, kitus mąstymo režimus ir suvokia juos kaip beprotiškus, netinkamus arba neįmanomus.
Tam , kad išgelbėtume pasaulį nuo vakarų ligos, „turėtume griebtis alternatyvios įtraukiančios instancijos, kuri yra chaosas“. Chaosas yra priešontologinis ir senesnis už dvejetainę logiką. „Vyriškasis“ logosas atranda save per atsiskyrimą nuo savo kilmės, „moteriškojo“ chaoso, ir jo slopinimą. Logosas gali žinoti, tik todėl, kad jis nežino ir galvoja apie chaosą taip pat, kaip žuvis galvoja apie elementą, kuriame plaukioja. Chaosas lieka neapgalvotas. „Logosas pats negali egzistuoti be chaoso, kaip žuvis negali gyventi be vandens. Kai ištraukiam žuvį iš vandens, ji miršta. Kai žuvis pradeda pernelyg atkakliai tvirtinti, kad aplink ją yra kažkas kitas, o ne vanduo, net jei tai yra tiesa, jis išplaukia į krantą ir ten miršta. Tai išprotėjus žuvis. Jei mes ją įmetam į vandenį, ji tik vėl iššoka lauk. Taigi, tegu ji miršta, jei taip nori. Vandens gelmėj yra daugiau žuvų. Sekime paskui jas“. Tik chaosas gali išgelbėti vakarietišką logosą, įtraukdamas jį į save, matomai kaip chaotiška multikultūrinė Eurazija privalo išgelbėti Europą įtraukdama ją į save. Europos irimas yra vakarietiško logoso irimas ir šis irimas yra sukeltas fakto, kad logosas nuo pat pradžių atskyrė save nuo to iš ko jis yra kilęs.
Duginas skelbia, kad „rasizmas yra kategoriškai nepriimtinas“. kategoriškas atsiskyrimas nuo „rasizmo“ ketvirtąjai politinei teorijai yra lemiamos svarbos, nes tai turėtų veikti kaip alibis prieš demonizavimą siejamą su tokiais terminais kaip „rasizmas“ ir „nacizmas“. Tačiau šios strategijos efektyvumas yra abejotinas. Terminai „fašistas“, „antisemitas“, „rasistas“, su visom savo dehumanizuojančiom kanotacijom, yra taikomi politikų ir žurnalistų be jokio susirūpinimo dėl „sąžiningo žaidimo“. Tai yra tiesiog būdas užklijuoti etiketes tiems, kurie turi būti nutildyti, atimti jų žmogiškumą ir paneigti dalyvavimą politikoje. Tai yra dalis „demokratinio“ ir „humanitarinio“ žaidimo. Bent jau iki šiol, kadangi jie yra grėsmė sisttemai, nacionalistų judėjimai automatiškai yra šiuo būdu demonizuojami, nepaisant ar jie vartoja žodį rasė ar ne. Vakarų nacionalistai tą jau seniai žino.
Tačiau nacionalistų judėjimai šiandien yra greičiausiai auganti politinė jėga. Taip yra todėl, kad idėjom ir koncepsijom visada galima manipuliuoti, bet ne stichiškom, nenuolaidžiaujančiom tiesom kaip rasė. Tam, kad galėtume prisijungti prie ketvirtosios politinės teorijos, Duginas reikalauja, kad apleistume rasės klausimą. Bet kodėl turėtume norėti prisijungti prie eurazianistų ir „ketvirtosios politinės teorijos“? Mūsų judėjimas, kurį Duginas vadina mirusiu, kyla, nepaisant vis labiau pasiutusių sistemos bandymų mus marginalizuoti. būtent dėl to, kad jis remiasi pamatinėmis jėgomis, o ne manipuliacijomis abstrakčiomis koncepsijomis.
Duginas pasirodė esąs nepajėgus sukurti sėkmingą politinę jėgą. Jis buvo atleistas iš savo pozicijos Maskvos valstybiniam universitete ir niekas nerodo, kad jis turėtų kažkokios tiesioginės įtakos prezidentui Putinui. Dabar Duginas norėtų pajungti Europos nacionalistų judėjimus Rusijos „geopolitiniams interesams“, mainais jiems nieko nesiūlydamas. (Kai kurie Europos nacionalistų judėjimai, kaip pavyzdžiui Prancūzijos Naacionalinis frontas, pradėjo megzti ryšius su Rusija. Tai tikriausiai yra ne dėl ištikimybės eurazianizmui, o dėl suvokimo, jog jiems atėjus į valdžią, teks susidurti su Jungtinių valstijų ekonominėmis atakomis, ir dėl to jie turi ieškoti kitų paramos taškų, tokių kaip Rusija.)
Šiandienos Europos jaunimui rasinis nacionalizmas yra šiurkšti ir aštriai reali egzistencinė kova. Dvasiškai ir materialiai palaužtai kartai, susidūrusiai su brutalia, traumuojančia organizuoto rasinio pakeitimo realybe, rasinis identitetas yra vidinė tiesa, kuri negali būti tiesiog išmesta lauk. Tai gal būt nėra priimtina tema dikusijoms universitetų auditorijose ar šiandieninėje buržujų „geroje visuomenėje“, bet tai išlieka nesuvaldomu, nenuolaidžiaujančiu egzistenciniu faktu.
Teigimas, kad „rasė yra socialinis konstruktas“, jau savaime yra smurtas prieš tiesą ir žiaurių tautžudysčių per imigraciją pateisinimas. Tai tik vienas iš apgailėtinų melų, kuriais mūsų šeimininkai, jaučiantys galią pradedant slyst jiems iš rankų, beviltiškai bando užmaskuoti nuodus, sugedimą ir nihilistinę destrukciją, kuriais jie pripildė mūsų pasaulį. Rasės klausimas šiandien yra lemiama, atskirianti, kritinė linija tarp draugo ir priešo. Jei eurazianistai atsisako bendradarbiauti su mimis šiuo kalusimu, tai jie krenta į priešingą linijos pusę arba paprasčiausiai yra mums nereikšmingi.
Source: https://baltaszmogus.wordpress.com/2015/03/01/ar-nacionalistams-reikia-dugino/
Ar nacionalistams reikia Dugino?
1,455 words
English original here
Postmodernioji mintis, kiek ji susideda iš kritikos priežasties universalumui, Apšvietos epochai, progreso sąvokai ir t.t., yra potencialiai naudinga konservatoriams (tiesą sakant, daugelis postmoderniųjų teoretikų stipriai rėmėsi tokiais dešiniaisiais mąstytojais kaip Nyčė ir Heidegeris). Atrodo, jog Duginas tiki, kad ši postmodernioji stadija, kurioje modernybė išsenka ir save ardo, atveria galimybę tradicinių ir priešmoderniųjų jėgų sugrįžimui. Tai skatina jo bandymus rasti paraleles tarp modernizmo ir tradicionalizmo, kai kuriuos postmodernybės aspektus interpretuojant kaip iš naujo atrandamą tradiciją „iš apačios“.
Strategija primena „jojimą tigru“, bet priešingai nei Evola, Duginas dažnai neatsikiria tradicinių tendencijų nuo tų, kurios savo charakteriu yra grynai tiktai neoprimityvistinės. Istorijos pabaigoje Duginas teigia, kad pats laikas tampa erdve, kurią galima apsukti. Jis daugiau nebeturi linijinės ir negrįžtamos istorijos charakteristikų. Tradiciniai ir postmodernūs elementai gali sugyventi kaip skirtingi vienos visumos sluoksniai, taip kaip tradiciniai ir postmodernūs elementai yra sujungti ketvirtojoje politinėje teorijoje.
Dugino „ketvirtoji politinė teorija“ yra rinkinys elementų, paimtų iš tradicionalizmo, su įvairių modernybės idėjų bei ideologijų fragmentais. Ji yra linkusi sukurti painiavą, o ne aiškumą, sumaišydama kartu koncepcijas ir fenomenus, kurie panašūs atrodo tik paviršutiniškai, nors pažiūrėjus iš arčiau, yra fundamentaliai nesuderinami. Ketvirta politinė teorija yra kažkas panašaus į ideologinę šiukšlių krūvą, idėjų kratinį, kurio pobūdis, kaip galima įtarti, yra visai kaip Dugino multikultūrinė ir rasiškai maišyta Eurazijos vizija.
Šie prieštaravimai ir painiavos gali būti pateisinti tuo, kad ketvirta politinė teorija yra nebaigtas projektas, atviras, eksperimentinis ir laikinas; eskizas pasiruošimui, parodantis galimybes, atidarantis ir užmezgantis naują politinę erdvę. Taip pat gali būti, kad teorinė darna nėra esmė ir, kad tikslas yra tiesiog pulti liberalų centrą iš kiek įmanoma daugiau pozicijų, apsupant jį aplink, ieškant plyšių, skylių, silpnų vietų, kalbant prisidengiant tokiom „kaukėm“ kaip nacionalizmas, postmodernybė, tradicionalizmas, islamo fundamentalizmas, ortodoksinė krikščionybė ir t.t.
Liberalizmo triumfas yra toks visiškas, kad jis tapo kaip antra prigimtis, neatskiriama nuo pačios modernaus žmogaus gyvenimo struktūros ir mąstymo būdo. Kaip pasekmė, modernybės esmė gali būti matoma tik iš jos periferijos ar paraščių, bet tos paraštinės perspektyvos visada yra fragmentuotos ir nepilnos, jas imant po vieną. Bandydamas prasibrauti pro politinės minties neutralizavimą, filosofinę aklavietę ir konceptualią inerciją, kurią liberalizmo pergalė ir modernybės užsidarymas mums primeta, siekdamas viską supurtyti Duginas taiko perspektyvizmo metodą arba kryžminį skaitymą, matydamas „Evolą teigiamai iš kairės“, arba „bolševizmą teigiamai iš dešinės“ (nacionalbolševizmas).
Galima neabejoti, jog Duginas ginčytųsi, teigdamas, kad nacionalsocializmas, fašizmas ir revoliucinė konservatyvioji mintis taip pat buvo eklektiški ir sinkretiški, praktiškai postmodernizmo avant la lettre. Arminas Mioleris teigė, kad tendencija skolintis teorinius elementus iš savo priešininkų glūdi pačioje konservatyvizmo esmėje, kuris žiūrint fundamentaliai, yra ne ideologija, o egzistencinė pozicija, instinktas, etosas. Fašizmas, nacionalsocializmas ir konservatyvioji revoliucijas buvo ideologiškai eklektiški, bet jie turėjo aiškius identitetus savo stiliaus privalumuose: žmonių, sudariusių judėjimų branduolius, etika ir originalus bei galingas estetinis stilius. Duginas ir jo sekėjai neturi nė vieno iš jų. Pagal postmodernųjį metodą eurazianistų muzika susideda vien iš samplų o dailė- iš koliažų ir jau egzistuojančių vaizdų skaitmeninių aproksimacijų. Eurazianistų projektas pritraukti kūrybingus postmodernaus pasaulio nepritapėlius nepavyko. Tai nežėra kūrybinis chaosas, iš kurio gali iškilti nauja forma, nauja figūra, nauja konsteliacija, o viso labo tik beformė šiukšlių krūva sudaryta iš iškarpytų ir perdirbtų elementų.
Duginas teigia, kad jo tikslas yra ne tik suformuluoti kritiką, bet sukurti judėjimą, mobilizuoti pasipriešinimą. Tik pamatinės realybės , tokios kaip rasė, turi mobilizuojančios galios, o ne abstrakčios koncepsijos. Nepaisant visų jo pretenzijų į demonišką antikomformizmą, jis laiko trikdančiai realią, pavojingai stichišką rasės galią nukišęs saugiu atstumu.
Musolinis pasakė „Fašizmas yra visų erezijų bažnyčia“. Duginas nori priskirti eretiškus ar marginalius fašizmo, nacionalsocializmo ir komunizmo elementus ketvirtąjai politinei teorijai. Jis vadina tai „nuolaužų metafizika“, surinkdamas išmestus fragmentus, paliktus po modernybės maršo (tačiau Duginas atsargiai vengia tų elementų, kurie yra iš tiesų eretiški, netyri ir „neliečiami“ šiuolaikinėje visuomenėje: rasializmas ir antisemitizmas). Kaip etnosas kariaudamas prieš kaimynus, taip ketvirtoji politinė teorija turi kanibalistinį požiūrį į kitas tris polirines teorijas, pirmiausia kritiškai „nukertant galvą“ atimant jų subjektą („galvą“) ir tada „suvalgant“ ir asimiliuojant kas iš jų liko. Kaip koks beformis gniurulas ji įsiurbia ir suvirškina savo priešininkus. Ji yra „apimanti ir moteriška“ kaip Dugino „chaotiškas logosas“.
Mes turėtume taikyti tą pačią pasisavinimo praktiką pačiai „ketvirtąjai politinei teorijai“, tačiau nepaisyti Dugino direktyvų, kol jis nekreips dėmesio į problemas, kurios yra svarbiausios mums: rasė, imigracija, repatriacija ir kol jis tęs savo rusišką šovinistinę ir revanšistinę retoriką momentu, kai baltosios rasės solidarumas yra gyvybinės svarbos. Turime pasiimti iš Dugino raštų viską, kas tik gali būti naudinga mūsų tikslui. bet turėtume atsisakyti bendradarbiauti su pagrindiniu eurasianistų planu, kol jis atmeta rasinį realizmą ir emigrantų repatriaciją- kitaip sakant, tol kol jis nesuderinamas su mūsų rasiniu išlikimu.
Žinome, kad pagal Duginą susirūpinimas identitetu yra „rasizmas“ ir „vakarų liga“ pačiam fundamentaliausiam lygyje. Tai yra vakarietiško „logocentrizmo“ išraiška. Vakarietiškas logosas veikia sukurdamas pagrindinį identiteto principą per „kitokių atskyrimą“. „Logosas pirmiausia atsirado su vakarietiškos filosofijos gimimu. Ankstyviausia graikų filosofija iškilo kaip kažkas, kas jau išskyrė (angl. excluded) chaosą. Tiksliai tuo pat metu, logosas suklestėjo, atskleisdamas didžią valią galiai ir vyriško požiūrio į realybę absoliutizaciją. Tapimas logocentristine kultūra ontologiškai sunaikino polišką logoso priešingybę – moteriškąjį chaosą. . . . Išskirtinumas ir išskyrimas pajungė priklausymą ir įtraukimą.“ Logosas išskiria, arba blokuoja, kitus mąstymo režimus ir suvokia juos kaip beprotiškus, netinkamus arba neįmanomus.
Tam , kad išgelbėtume pasaulį nuo vakarų ligos, „turėtume griebtis alternatyvios įtraukiančios instancijos, kuri yra chaosas“. Chaosas yra priešontologinis ir senesnis už dvejetainę logiką. „Vyriškasis“ logosas atranda save per atsiskyrimą nuo savo kilmės, „moteriškojo“ chaoso, ir jo slopinimą. Logosas gali žinoti, tik todėl, kad jis nežino ir galvoja apie chaosą taip pat, kaip žuvis galvoja apie elementą, kuriame plaukioja. Chaosas lieka neapgalvotas. „Logosas pats negali egzistuoti be chaoso, kaip žuvis negali gyventi be vandens. Kai ištraukiam žuvį iš vandens, ji miršta. Kai žuvis pradeda pernelyg atkakliai tvirtinti, kad aplink ją yra kažkas kitas, o ne vanduo, net jei tai yra tiesa, jis išplaukia į krantą ir ten miršta. Tai išprotėjus žuvis. Jei mes ją įmetam į vandenį, ji tik vėl iššoka lauk. Taigi, tegu ji miršta, jei taip nori. Vandens gelmėj yra daugiau žuvų. Sekime paskui jas“. Tik chaosas gali išgelbėti vakarietišką logosą, įtraukdamas jį į save, matomai kaip chaotiška multikultūrinė Eurazija privalo išgelbėti Europą įtraukdama ją į save. Europos irimas yra vakarietiško logoso irimas ir šis irimas yra sukeltas fakto, kad logosas nuo pat pradžių atskyrė save nuo to iš ko jis yra kilęs.
Duginas skelbia, kad „rasizmas yra kategoriškai nepriimtinas“. kategoriškas atsiskyrimas nuo „rasizmo“ ketvirtąjai politinei teorijai yra lemiamos svarbos, nes tai turėtų veikti kaip alibis prieš demonizavimą siejamą su tokiais terminais kaip „rasizmas“ ir „nacizmas“. Tačiau šios strategijos efektyvumas yra abejotinas. Terminai „fašistas“, „antisemitas“, „rasistas“, su visom savo dehumanizuojančiom kanotacijom, yra taikomi politikų ir žurnalistų be jokio susirūpinimo dėl „sąžiningo žaidimo“. Tai yra tiesiog būdas užklijuoti etiketes tiems, kurie turi būti nutildyti, atimti jų žmogiškumą ir paneigti dalyvavimą politikoje. Tai yra dalis „demokratinio“ ir „humanitarinio“ žaidimo. Bent jau iki šiol, kadangi jie yra grėsmė sisttemai, nacionalistų judėjimai automatiškai yra šiuo būdu demonizuojami, nepaisant ar jie vartoja žodį rasė ar ne. Vakarų nacionalistai tą jau seniai žino.
Tačiau nacionalistų judėjimai šiandien yra greičiausiai auganti politinė jėga. Taip yra todėl, kad idėjom ir koncepsijom visada galima manipuliuoti, bet ne stichiškom, nenuolaidžiaujančiom tiesom kaip rasė. Tam, kad galėtume prisijungti prie ketvirtosios politinės teorijos, Duginas reikalauja, kad apleistume rasės klausimą. Bet kodėl turėtume norėti prisijungti prie eurazianistų ir „ketvirtosios politinės teorijos“? Mūsų judėjimas, kurį Duginas vadina mirusiu, kyla, nepaisant vis labiau pasiutusių sistemos bandymų mus marginalizuoti. būtent dėl to, kad jis remiasi pamatinėmis jėgomis, o ne manipuliacijomis abstrakčiomis koncepsijomis.
Duginas pasirodė esąs nepajėgus sukurti sėkmingą politinę jėgą. Jis buvo atleistas iš savo pozicijos Maskvos valstybiniam universitete ir niekas nerodo, kad jis turėtų kažkokios tiesioginės įtakos prezidentui Putinui. Dabar Duginas norėtų pajungti Europos nacionalistų judėjimus Rusijos „geopolitiniams interesams“, mainais jiems nieko nesiūlydamas. (Kai kurie Europos nacionalistų judėjimai, kaip pavyzdžiui Prancūzijos Naacionalinis frontas, pradėjo megzti ryšius su Rusija. Tai tikriausiai yra ne dėl ištikimybės eurazianizmui, o dėl suvokimo, jog jiems atėjus į valdžią, teks susidurti su Jungtinių valstijų ekonominėmis atakomis, ir dėl to jie turi ieškoti kitų paramos taškų, tokių kaip Rusija.)
Šiandienos Europos jaunimui rasinis nacionalizmas yra šiurkšti ir aštriai reali egzistencinė kova. Dvasiškai ir materialiai palaužtai kartai, susidūrusiai su brutalia, traumuojančia organizuoto rasinio pakeitimo realybe, rasinis identitetas yra vidinė tiesa, kuri negali būti tiesiog išmesta lauk. Tai gal būt nėra priimtina tema dikusijoms universitetų auditorijose ar šiandieninėje buržujų „geroje visuomenėje“, bet tai išlieka nesuvaldomu, nenuolaidžiaujančiu egzistenciniu faktu.
Teigimas, kad „rasė yra socialinis konstruktas“, jau savaime yra smurtas prieš tiesą ir žiaurių tautžudysčių per imigraciją pateisinimas. Tai tik vienas iš apgailėtinų melų, kuriais mūsų šeimininkai, jaučiantys galią pradedant slyst jiems iš rankų, beviltiškai bando užmaskuoti nuodus, sugedimą ir nihilistinę destrukciją, kuriais jie pripildė mūsų pasaulį. Rasės klausimas šiandien yra lemiama, atskirianti, kritinė linija tarp draugo ir priešo. Jei eurazianistai atsisako bendradarbiauti su mimis šiuo kalusimu, tai jie krenta į priešingą linijos pusę arba paprasčiausiai yra mums nereikšmingi.
Source: https://baltaszmogus.wordpress.com/2015/03/01/ar-nacionalistams-reikia-dugino/